Konfliktas, apie kurį rašau, turi du kambarius. Vienas — virtuvė, kurioje sakiniai trumpėja, nes bijoma, kad vaikas išgirs. Kitas — šaligatvis, kuriame tie patys sakiniai staiga tampa garsesni, nes atrodo, kad gatvė viską atlaikys. Anatomija paprasta ir kandi: namie mes esame atsargūs su balsu, lauke — atsargūs su veidu. Abu atsargumai kalba apie tą patį incidentą, palietusį Lietuvos gyventojus.
Vilniaus šaligatvis moka tylą. Kauno — ritmą. Užupio — duris, kurios neužsitrenkia iki galo. Aš vaikštau ir klausausi ne turinio, o slenksčio: kur pyktis virsta poza, kur poza virsta gėda, kur gėda virsta noru turėti greitą nuosprendį. Greitas nuosprendis virtuvėje atrodo kaip ramybė. Rytoj jis vėl keliasi kaip tas pats konfliktas, tik jau su kartėliu.
Pilietinė atsakomybė šioje anatomijoje nėra šūkis. Ji yra įprotis palikti vietos kitam balsui ir virtuvėje, ir gatvėje. Jei palieki vietos tik vienoje pusėje, konfliktas persikels į kitą. Tai matau visur: šeimose, kurios nustojo kalbėti prie stalo, ir aikštėse, kurios kalba per garsiai, nes namie jau nebegali.
Rašau lėtai, nes anatomija neskuba. Ji reikalauja kelių skaitymų. Pirmą kartą matai pyktį. Antrą — baimę. Trečią — norą, kad kas nors kitas priimtų sprendimą. Ketvirtą — kad sprendimas vis tiek liks prie tavo stalo. Apgalvoti sprendimai čia nėra dideli gestai. Jie yra maži: kaip kalbi, kada tyli, kam palieki duris praviras.
Jei šis tekstas paliečia, skaityk kitą — apie kaltųjų sąrašą, kuris visada nori būti ilgesnis už kambarį. Tylus kampas nesiūlo diagnostikos. Jis siūlo stalą. Lempa. Sąsiuvinį. Ir teisę neskubėti, kol konfliktas dar turi formą, o ne tik triukšmą.
Šiame užrašų kambaryje skelbiu asmeninį tinklaraštį ir eseistiką apie viešą incidentą, palietusį Lietuvos gyventojus, apie konfliktą, atsakomybę ir apgalvotus sprendimus. Kiekviena pastraipa – autoriaus žvilgsnis ir svarstymas. Tai nėra naujienų agentūros pranešimas, nėra oficialus tyrimas ir nėra teisinė konsultacija. Skaitytojas sprendžia pats; institucijų darbas priklauso toms institucijoms.