Kaltųjų sąrašas pailgėja tada, kai bijome likti be vardo. Viešas incidentas duoda daug vardų. Gatvė duoda dar daugiau. Virtuvė — savus. Galiausiai sąrašas tampa toks ilgas, kad jame telpa visi, išskyrus tą, kuris sėdi prie stalo ir turi nuspręsti, kaip gyventi rytoj. Aš rašau apie tą akimirką, kai sąrašas jau nebe padeda mąstyti. Jis tik saugo nuo atsakomybės.
2026-ųjų vasara Lietuvoje vis dar nešiojo tą pačią įtampą. Žmonės norėjo aiškumo. Aiškumas atrodė kaip vardas. Bet pilietinė atsakomybė prasideda ten, kur vardas baigiasi: ar palieki vietos svarstymui, ar tik kartoji svetimą verdiktą. Užupis čia moko keisto dalyko — kad durys gali būti praviros ir tada, kai pyksti.
Aš nesakau, kad kaltės nėra. Sakau, kad kaltė ir atsakomybė nėra tas pats gestas. Kaltė rodo pirštu. Atsakomybė sėda. Ji klausia, ką daryti su pasekmėmis, kurios jau čia, namuose, mokykloje, autobuse. Ji klausia tyliau. Todėl ją lengva praleisti, kai viešumas nori teatro.
Skaitymo ritmas šiame kambaryje saugo nuo sąrašo magijos. Sąrašas visada žada pabaigą. Svarstymas žada darbą. Darbas yra nepatogus, nes jis lieka tau, kai antraštė jau pakeitė temą. Gintarinis rytas tam ir skirtas: palikti ploną brūkšnį tarp triukšmo ir minties.
Jei nori kito slenksčio, skaityk apie sprendimą, kuris palieka rytą. Jei nori parašyti, kaip sąrašas sėdi prie tavo stalo — rašyk. Laiškas iš kampo skaitomas taip pat ramiai, kaip rašomi šie užrašai. Tavo sakinys lieka prie stalo. Jis netampa scenos rekvizitu.
Šiame užrašų kambaryje skelbiu asmeninį tinklaraštį ir eseistiką apie viešą incidentą, palietusį Lietuvos gyventojus, apie konfliktą, atsakomybę ir apgalvotus sprendimus. Kiekviena pastraipa – autoriaus žvilgsnis ir svarstymas. Tai nėra naujienų agentūros pranešimas, nėra oficialus tyrimas ir nėra teisinė konsultacija. Skaitytojas sprendžia pats; institucijų darbas priklauso toms institucijoms.